Laidotuvių papročiai

ĮVADAS. MIRTIS IR LAIDOTUVĖS. MIRUSIŲJŲ DEGINIMAS. PRIEŠISTORINĖJE LIETUVOJE. SENIEJI LIETUVIŲ LAIDOJIMO PAPROČIAI. LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI. DINGUSIO ŽMOGAUS LAIDOJIMAS. PAKARUOKLIO LAIDOTUVĖS. VĖLINĖS. IŠVADOS. LITERATŪRA. Papročiai – svarbi žmogaus ir visos tautos dvasinio gyvenimo dalis. Kalba, religija, papročiai – sudėtinės žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, - be jų išnyktų tauta. Papročiai vienaip ar kitaip liečia visus žmones, jungia, formuoja bendras veiklos kryptis. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Juozas Kudirka apie papročius rašo, kad „ papročiai – tai giminės, daugelio kartų, tautos patirtis, priesaika vaikams ir anūkams. Jie priklauso kiekvienam žmogui – jis gali šį visuomenės turtą praturtinti ir asmenine patirtimi – tai nuolatinio papročių atsinaujinimo laidas. Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius – duomenis, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs. Rašytinai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą.

• Velykų ir Jurginių papročiai
• Velykos, Velykų papročiai
• Senoviniai Kalėdų papročiai
• Lietuvių vestuvių ir krikštynų papročiai
• Gavėnios papročiai