Mariaus Katiliškio "Užuovėja"

ROMANO "Užuovėja" NOVELIŲ TURINIO SANTRAUKOS IR ROMANO PRISTATYMAS. UŽUOVĖJA - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime- gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas- nukloti žemę savo šešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis- Žmogus daug praranda prarasda mas ryšį su žeme, su namais. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra. M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos, net kosmoso ritmu. Senieji kaimo žmonės natūraliai priima pastovią amžinybės rato tvarką. Tačiau jaunoji karta jau ardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir veržiasi į naują laiko sąmpratą. Su žiema pasibaigęs metų ciklas palieka viltį sulaukti pavasario, tačiau ar pajėgs žmogus įsilieti į gamtos darną taip, kad galėtų pasakyti, kaip pasako rašytojas apie savo vaikystės kaimą: ,,Viskas savo vietoje”.