Vydūnas

Ištrauka iš darbo: Pagrindinė Vydūno dramų problema - tautos siela, kolektyvinis tautos likimas. Užsimojęs „garbėn kelti lietuviškumą", Mažosios Lietuvos rašytojas nebandė šios problemos skaidyti į priešybes ir kritiškai analizuoti, o išgyveno ją kaip pasaulio sąrangos paslaptį, kuri atsiveria tik vidiniam regėjimui („Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla"). Jis davė pradžią personažams-simboliams, nustatė optimistinės ir patetiškos idealizacijos santykį tautinių vertybių atžvilgiu, įvedė „taurų charakterį" (kaip reikalavo Aristotelis), himnišką kalbos toną ir aukšto polėkio įvaizdžius („atsivers gyvybės vartai", „amžina padangių giesmė", „prinoko man didžioji valanda"). Vydūno dramos ir filosofiniai veikalai diegė idealistinę pasaulėžiūrą, kuriai atiteko novatoriškas vaidmuo modernizuojant šio laikotarpio lietuvių literatūrą.

• VYDŪNAS APIE ASMENS TOBULĖJIMĄ