• Referatai
• Atsiųsti
• Prisijungti
• Kontaktai

Jono Biliūno "Baltasai šešėlis" interpretacija (2)
Ištrauka iš darbo. Jonas Biliūnas – vienas žymiausių XIX a. pab. – XX a. pr. Realistinio pasakojimo tradicijų tęsėjas Lietuvoje. Savo kūriniuose jis daug dėmesio skyrė veikėjų vidinėms būsenoms bei konfliktams atskleisti.Biliūnas yra lyrinės novelės meistras. “Liūdna pasaka” – paskutinis baigtas Jono Biliūno kūrinys. Šią apysaką sudaro dvi dalys: pirmoji dalis – “Baltasai šešėlis” – tarytum lyrinė įžanga, antroji dalis – konkretaus žmogaus, Juozapotos, išgyvenimai. Sukurdamas eilėraštį-prozą “Baltasai šešėlis” Biliūnas sugriovė nusistovėjusį požiūrį į prozą.
Lietuvių kalbos interpretacija (1 pus.)

Jono Biliūno "Baltasai šešėlis" interpretacija (3)
Įžymusis lietuvių rašytojas, realizmo lietuvių literatūroje atstovas, Jonas Biliūnas gyveno ir kūrė XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Vienas pagrindinių rašytojo kūrybos bruožų yra žmogaus vertės suvokimas ir gynimas. Jis pirmasis iš prozininkų pradeda kreipti dėmesį į žmogaus jausmus. Savo vienintelę apysaką „Liūdna pasaka“, kurią galima pavadinti gulbės giesme, jis rašė sirgdamas, padedant savo žmonai Julijai. Nusivylusiam, sergančiam rašytojui per daug dažnai vaidenosi momento mori (atsimink, kad mirsi). Gyvenimas jam atrodė lyg liūdna pasaka, todėl šiame kūrinyje jis nagrinėjo svarbiausias temas. Tai meilė ir gyvenimo prasmė. Jos pateiktos per tikrą istorinį 1863 metų sukilimą ir jo pasekmes.
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Jono Biliūno "Ubagas" interpretacija
Jonas Biliūnas – realizmo, kuris Europoje formavosi XIXa., atstovas. Tai lyrinės lietuvių prozos klasikas, kurio reikšmingiausias kūrinių rinkinys – „Įvairūs atsakymėliai“. Rašytojas siekė kalbėti lakoniškai, vengė moralizuoti bei rašė pirmu asmeniu. Taip pat didelį dėmesį skyrė išskirtinėms žmogaus situacijoms – skriaudai, nuoskaudai, kaltei, išdavystei. Būtent kaltė bei skriauda ir atsispindi pateiktoje Jono Biliūno apsakymo „Ubagas“ ištraukoje. Šios ištraukos tema – neteisybė, skriauda. Sūnus negailestingai išvaro savo tėvą iš namų. Keliama vaikų kietaširdiškumo, atsakomybės ir pareigos problema.
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Jono Biliūno apysakos "Liūdna pasaka" ištraukos interpretacija
J. Biliūnas – jauniausias likęs lietuvių literatūros klasikas, skubėjęs atlikti tai, „ką liepė sąžinė“, būtent todėl savo literatūrinį žvilgsnį sutelkęs į išskirtines žmogaus gyvenimo situacijas: skriaudą, nuoskaudą, kaltę. Visažinį epinį pasakotoją pakeitęs jautriu kūrinio dalyviu, sugebančiu užjausti, suvokti, prisiimti atsakomybę, o kartais – net atlikti išpažintį, rašytojas tapo lietuvių psichologinės prozos pradininku. Visiškai pasiligojęs, vis labiau silpdamas, aiškiai suvokdamas laiko ir būties trapumą, egzistencijos baigties neišvengiamumą, savo svarbiausiam kūriniui pasirinko skausmo, praradimo motyvus. Didžiausias ir paskutinis J. Biliūno kūrinys – apysaka „Liūdna pasaka“ – tai žmogaus – moters – tragiškas, klaikus išgyvenimas (todėl toks liūdnas), kur susipynę tikra ir netikra, kur likimas žaidžia žmonėmis ir gyvenimais (kaip pasakoj).
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Jono Biliūno apysakos "Liūdna pasaka" ištraukos interpretacija (2)
Duotoji kūrinio ištrauka yra iš antros dalies vidurio. Čia Juozapota išgirdusi ubagėlės pasakojimą apie maištininkus, jų padėtį, nusprendė eiti ieškoti savo vyro. Suruošė baltą ryšelį ir išėjo.
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Jono Biliūno apysakos "Liūdna pasaka" ištraukos interpretacija (3)
Nagrinėjamoje ištraukoje pateikiamas Juozapotos sapnas. Biliūnas buvo pirmasis rašytojas, įvedęs sapno motyvą literatūroje. Sapnas yra pavaldus ne protui, sąmonei, o pasąmonei, todėl jame atsiskleidžianti tikrovė ne visuomet suvokiama budraus proto. Sapnas, kaip ir jausmai, nuojautos, įspėja apie tykančius pavojus, sunkumus, pranašauja ateitį. Juozapota yra itin jautrios dvasios moteris, todėl jausmai jai yra pagrindinis informacijos šaltinis.
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio "Ižo rožės" analizė bei interpretacija
Ištrauka iš darbo. Judita Vaičiūnaitė (1937-2000) – viena pirmųjų miesto poečių lietuvių literatūroje. Kūryboje pirmenybę ji teikia kultūrai, menui, gretina gamtos ir miesto grožį, vengia banalių, maloninių žodžių. Kiekvienas pojūtis, nuotaikos blyksnis aprašomas, įamžinamas kaip paveiksle, bet nėra atvirai garbinamas. Taip poetė kuria unikalų, subtilų ir muzikalų savo rašymo stilių. Jis pastebimas ir eilėraštyje „Ižo rožės“.
Lietuvių kalbos interpretacija (1 pus.)

Juozo Apučio "Dobilė. 1954 metų naktį" ištraukos analizė ir interpretacija
Prozaiko J. Apučio kūryba – ne vien įdomus ir prasmingas literatūros istorijos faktas, teikiantis impulsų ir medžiagos vis naujoms kūrinių interpretacijoms, bet ir gyvas šaltinis. Iš kurio galima semti mūsų epochos žmogų taurinančias mintis ir jausmus. Lėtoko, ramaus pasakotojo detalei skirtas ypatingas vaidmuo. Šykštokas poetinėms puošmenoms. Mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, posakius, intonacijas. Nebijo pavartoti vieną kitą barbarizamą, laiko padiktuotą naujadarą. Sėkmingai naudojasi "ne savo vietoje atsidūrusio žodžio efektu".
Lietuvių kalbos interpretacija (0 pus.)

Justino Marcinkevičiaus "Mažvydo" tekstinė analizė ir interpretacija
Ištrauka iš darbo. Justinas Marcinkevičius – vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros veikėjų. Jo kūryba ir veikla apima gan platų arealą. Jis yra poetas, dramaturgas, vertėjas. Pagrindinė jo kūrybos tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta, kultūra, žmogus, tėvynė. Tai žmogus, nepabūgęs rašyti savo kūrinius, remdamasis nacionalistinėmis vertybėmis, nepaisant to, kad tuo metu buvo lietuvių literatūros sąstingis - „Brežnevinis” laikotarpis. Jo kūriniai išversti į daugybę kalbų. Vienas tipiškas jo kūrinys – drama „Mažvydas”.
Lietuvių kalbos interpretacija (2 pus.)

Justino Marcinkevičiaus antrosios dalies „Mažvydas“ ištraukos interpretacija
Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos antrosios dalies „Mažvydas“ ištraukos interpretacija. Justino Marcinkevičiaus kūryba gana šakota ir įvairių žanrų. Jis rašė eilėščius, poemas, dramas, apysaką ir kitas knygas. Pagrindinė jo poezijos tema – tautos ir jos likimo apmąstymas. Pabrėžiamas žmogaus ir tėvynės ryšys, ypač daug dėmesio skiriama gimtajai kalbai. Poeto kūryboje tautos gyvenimas neatsiejamas nuo istorijos, praeities, kultūros. Savo draminėje trilogijoje „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ autorius apmąsto lietuvių tautos istorinį kelią bei likimą. Antrosios trilogijos dalies „Mažvydas“ centre – pirmosios lietuviškos knygos autoriaus M.Mažvydo asmenybė, jo išgyvenimai, mintys ir idėjos.
Lietuvių kalbos interpretacija (1 pus.)