Referatai Kursiniai Diplominiai

Vaižganto biografija ir kūryba
Apie Vaižgantą. Biografija. Vaižganto asmuo. Vaižganto kūryba. “Pragiedruliai”. Vaižganto kūrybos ypatybės: Kaip Vaižgantas kūrė. “Deimančiukų” ieškotojas; Vaižganto raštų stilius ir kalba. Vaižganto kūrybos reikšmė. Antano Venclovos atsiminimai apie Vaižgantą. Kelios mintys apie “Pragiedrulius”. Gražios mintys. Auksinės mintys. Širdžiai mielos mintys.
Lietuvių kalbos referatas (33 pus.)


Vaižganto biografija ir kūryba (2)
Biografija. Asmenybė. Kūrybos bruožai. Naudota literatūra. Juo¬zas Tumas-Vaižgantas - vienas ryškiausių XIX a. pabaigos-XX a. pir¬mosios pusės lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a. pradžioje lietuvių kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą. Būsimasis rašytojas gimė Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Gražios pašvenčių apylin¬kės, apipintos poetiškais padavimais, darni gau¬si šeima, turtinga kaimo žmonių šnekta išugdė jo būdą ir literatūrinį talentą.
Lietuvių kalbos referatas (3 pus.)


Valdovo ir žmogaus tragedija V.Krėvės "Skirgailoje"
Ištrauka iš darbo. Kada gi žmogų ištinka tragedija? Tai amžinas klausimas. Toks pat amžinas ir atsakymo į jį ieškojimas. Tragiško likimo tas žmogus, kurio tikslai yra kilnūs, bet išorinės sąlygos dar nepribrendusios, ir jis, pats šviesiausias, kilniausias, protingiausias, turi žūti. Tokia lemtis ištinka žmogų, kai jis, suvokdamas laikmečio reikalavimą, nežino, kaip jį įgyvendinti. Ne mažesnė tragedija, jei, siekiant užsibrėžto, visiems tarnaujančio tikslo, yra naikinama savo ir kito prigimtis, tiesiog išsigimstama, kažkuo kitu, negu turi būti, tampama. Išgyventi tragediją- tai kristi į gilią bedugnę, patekti į krizę, į tave luošinančią depresiją. Tragedijos žanras buvo artimas Vincui Krėvei. Dramaturgui imponavo stiprių aistrų, ryškios, siekiančios didingų tikslų, nevengiančios rizikos asmenybės. Viena iš tokių yra XIV amžiaus pabaigos Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Ne kaip istorinė asmenybė, o kaip sudėtingas, gilių vidinių išgyvenimų sukrėstas žmogus.
Lietuvių kalbos rašinys (2 pus.)


Vandens motyvas tautosakoje
Įžanga. Vanduo - pirmapradis elementas. Vandens gerbimas ir tikėjimas. Vandens šventumo įvaizdis. Šventvietės prie vandens. Stebuklingieji šaltiniai. Gyvybės vanduo. Keliaujantys ežerai. Vanduo kalendorinėse šventėse. Vanduo šeimos tradicijose. Šventintas vanduo. Vandenų būtybės-undinės. Vandens gerbimas buvo siejamas ir su tikėjimu, kad jame gyvenančios vėlės, dvasios ar dievybės. Apie tai kalba ir rašytiniai šaltiniai, pvz., Oliveras Scholastikas.
Lietuvių kalbos referatas (15 pus.)


Velykos, Velykų papročiai
PRADŽIA. ŠVENTĖS KILMĖ. REIKŠMĖ JOS PRADŽIOS KULTŪROSE. SENOVĖS LIETUVIŲ VELYKINĖS ŠVENTĖS SANDARA. VERBŲ SEKMADIENIS, SIMBOLIKA. DIDŽIOJI SAVAITĖ. UGNIS IR VANDUO. VELYKŲ NAKTIS. VELYKŲ BOBUTĖ. VELYKOS. LINKSMYBĖS. PO VELYKŲ. PABAIGA. Ištrauka iš darbo. Velykos, pasak bažnyčios, esančios Kristaus prisikėlimo šventė. Tačiau panašiai kaip ir Kalėdos, Velykos yra šventė, kuriąkrikščionybė yra perėmusi iš ankstyveniųjų religijų. Šiuo darbu noriu išsiaiškinti Velykų šventės kilmę, jos pradžią. Išsiaiškinti, kaip ši šventė buvo interpretuojama ir švenčiama prieš daugelį metų kitose kultūrose. Taip pat palyginti Lietuvių kultūros ankstesnių Velykų švenčių šventimą ir tradicijas su dabartiniais
Lietuvių kalbos referatas (8 pus.)


Velykų ir Jurginių papročiai
Velykos. Jurginės. Lietuvių papročiai. Šv.Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė. Senovės Lietuvoje jos buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Prieš Velykas buvo laikomasi pasnininko. Paskutinė savaitė prieš Velykas buvo vadinama didžiąja.Ji buvo laikoma vėlių savaite, arba vėlių Velykomis. Priešvelykinės apeigos prasidėdavo Verbų sekmadieniu. Tuomet eglių, blindžių, žilvičių, beržo šakeles rinkdavo į verbas ir nešdavo į bažnyčią. Verbas laikydavo visus metus, rūkydavo jomis audros debesys, gyvulius, trobas, kaldavo prie avilio. Savaite prieš Velykas Kristus įžengė į Jeruzalę, ir žmonės klojo jam po kojų palmių šakeles.
Lietuvių kalbos konspektas (3 pus.)


Vėlinės
Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai. Iš vėlinių papročių. Mirusiųjų gerbimo papročiai Aukštaitijoje. Ištrauka iš darbo. Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Lietuvių kalbos referatas (4 pus.)


Velnias lietuvių tautosakoje
Ištrauka iš darbo. Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”).
Lietuvių kalbos referatas (7 pus.)


Vestuvių vaizdų tikroviškumas ir išmonė „Rudens gėrybėse“
ĮŽANGA. DĖSTYMAS. APIBENDRINIMAS. NAUDOTA LITERATŪRA. K. Donelaitis – lietuvių literatūros klasikas, gyvenęs ir kūręs XVIII a., parašęs reikšmingą Europos literatūros istorijoje kūrinį „Metai“, kuris suteikė K. Donelaičiui didžiausiojo poeto vardą lietuvių literatūroje ir iškilo kaip vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių Europos literatūroje. Šiame kūrinyje akcentuojamas sunkus socialinis gyvenimas, lietuvių papročiai bei tradicijos, išryškinamas kaimo lietuvio charakteris, jo atsidavimas darbui, glaudus ryšys su gamta.
Lietuvių kalbos referatas (11 pus.)


Vienatvės, ėjimo į mirtį motyvas Algimanto Mackaus kūryboje
Ištrauka iš darbo. "Žemininkų" dvasine patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtines nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami "bežemių", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Šie poetai jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar žmogus apskritai turi koki nors dvasines atramos tašką, ar gyvenimas – tik nykuma ir beprasmybė. Labiausiai Mackaus pasaulėjautą pakeitė staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas. Jo pasaulėjauta skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Todėl nenuostabu, kad Mackaus kūryboje dažna žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jaučiama.
Lietuvių kalbos rašinys (6 pus.)


Puslapiai:
   1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |  28 | 29 | 30 | 31 | 32 |