Referatai Kursiniai Diplominiai

Žemaitės apsakymų realizmas
Ištrauka iš darbo. Julija Žymantienė - Žemaitė - viena žymiausių lietuvių realizmo kūrėjų, ryškiausia Žemaitijos rašytoja. Pagrindinis kūrinių motyvas – šeimos santykiai. Daugiausia dėmesio ji skyrė moters likimui. Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis: meilė, šeima. Jau pirmuosiuose savo kūriniuose ji nukelia skaitytoją į devynioliktojo amžiaus pabaigos sodžių. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji vaizdavo tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems. Jos kūryboje atsispindi tuometinė kaimo gyventojų buitis, jų papročiai, kultūra ir gyvenimo būdas. Žemaitės apsakymai dažnai primena atskirus gyvenimo įvykius, realias jo scenas.
Lietuvių kalbos rašinys (2 pus.)


Žemaitės asmenybės bruožai
Ištrauka iš darbo. Nepaskendo buityje, norėjo šviestis, troško kultūrinės veiklos. Tai įrodo pirmiausia Žemaitės pažintys ir bendradarbiavimas su žymiais to meto visuomenės veikėjais - Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite - Bite ir kitais. Be to, Žemaitė, iš kiekvienos situacijos stengėsi sau išpešti naudos, ypač siekdama šviestis. Kaip, pavyzdžiui, "susipažino su Čiotkiškio dvarininkais Požarskiais, kurie patys nustebo, iš kur prasta valstietė taip gerai lenkiškai kalba, susidraugavo. Ir vėl Julijai į naudą: prijunko prie jų bibliotekos, gavo lenkiškų knygų." Be to, Žemaitė dar tuomet, kai P. Višinskis buvo studentas, laukdavo jo parvežamų knygų. Ir tapusi rašytoja, Žemaitė neužsidarė prie savo sąsiuvinio, o skaitė, švietėsi, tobulėjo.
Lietuvių kalbos referatas (2 pus.)


Žymiausi Lietuvos kalbininkai
Kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Jeigu apskritai kalba kažkada žmogų išskyrė iš kitų gyvų pasaulio būtybių, ta raštas, būdamas turbūt, pats didžiausias žmonijos išradimas. Žmonės išmoko tiksliai aprašyti visokiausius kabos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, gramatikas.
Lietuvių kalbos konspektas (6 pus.)


Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje
Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Jis suprato, kad su ja nepakariausi. Galima tik geruoju sugyvenant naudotis jos gėrybėmis, susilaukti palankumo. Žmogus, džiaugdamasis gamta, mylėdamas ją visa širdimi, suprato negalįs net pamanyti apie tai, kad išdrįstų kelti ranką prieš ją. Taip prieš akis iškyla S. Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“ nupieštos senosios Lietuvos girios, kurios „be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“.
Lietuvių kalbos rašinys (1 pus.)


Žmogus ir gamta Igno Šeiniaus "Kuprelyje"
Ignas Šeinius laikomas pirmu nuosekliu impresionistu lietuvių literatūroje. Psichologinis romanas "Kuprelis" yraŠeiniaus kūrybos viršūnė. "Kuprelyje", kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Romano pasakojimui autorius pasitelkia vieną iš veikėjų - jauną rašytoją Ignasėlį. Ignasėlis myli gamtą, nes gimė ir augo sodžiuje, iš pat mažumės "draugavo" su aplinka. Dabar Ignasėlis įkvėpimo savo kūrybai ieško būtent gamtoje: "Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje.
Lietuvių kalbos rašinys (2 pus.)


Žmogus, kuriame dega Fausto ugnis
Neretai pagalvojame, koks iš esmės turėtų būti žmogus. Visi mes skiriamės ne tik išvaizda, bet ir vidiniu grožiu. Viename mūsų slepiasi poeto talentas, kitas moka pritraukti savo nuostabiu kaip jūros ošimas balsu arčiau savęs, o trečias gali suprasti turįs talentą tik būdamas viena koja grabe. Toks jau yra likimas. Mes galime kaltinti tik save, kiti čia niekuo dėti, nes tik mūsų užsispyrimas gali mus nuvesti prie upės, kurioje galima rasti aukso gabaliukų..
Lietuvių kalbos rašinys (1 pus.)


Žodžių žaismas K. Binkio poezijoje
Ištrauka iš darbo. Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Palei pat jį vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėjy ir šilely. Naktigonių laužai, spiečiais į juodą nakties dangų lekiančios žerplėjančios kibirkštys, duslus supančiotų arklių šuoliavimas ir prunkštimas, drebulį varantys kaimo bernų pasakojimai apie velnius, raganas ir nutrūktgalviškas numirėlių išdaigas ilgam įsmigo į guvų berniuko protą. Vėliau su ironija poetas pastebėjo, kad vaikystėje “be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius”. Slėpiningą vasaros naktų vėsa, garsai ir spalvos ryškia gyja vėliau nusidriekė per visą K. Binkio lyriką. Net ir tada, kai jis kandžiai šaipėsi iš žydrųjų vaikystės svajonių ir savo švelnios gimtinės spalvomis alsuojančios poezijos, vasaros naktys jam žėravo kaip šviesus ir tolimas sapnas.
Lietuvių kalbos referatas (5 pus.)


Puslapiai:
   1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | 31 |  32 |