• Referatai
• Atsiųsti
• Prisijungti
• Kontaktai

I. Simonaitytės romano "Vilus Karalius" problematika ir veikėjų charakteriai
“Vilius Karalius” - tai geriausias I.Simonaitytės romanas. Germanizacija skaudžiausia problema. Žmogus, norėdamas išlaikyti savo tautybę, privalo gerbti savas tradicijas. Viliaus Karaliaus charakteris. Ievos Simonaitytės kūryboje ypatingu būdu tarsi atsiliepia senoji matriarchalinė pasaulėvoka. Senoji Karalienė. Priešingas, sudėtingas ir prieštaringas yra Grėtės Plonikės charakteris. Ilžės Karalikės charakteris.
Lietuvių kalbos rašinys (4 pus.)

Igno Šeiniaus biografija ir kūryba
Ištrauka iš darbo. Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889-1959), aktyvus ,,Vaivorykštės”, ,,Pirmojo baro” bendradarbis, meną laikė paslaptingu įkvėpimo vaisiumi, individo sielos išraiška, iškilusią virš laiko ir erdvės. Ši pažiūra sutapo su ano meto estetizmo programa ir individo kultu, o jos šaknų būtų galima ieškoti F. Ničės filosofijoje, kuri veikė Šeinių. Šeiniaus pasaulėžiūra formavosi ant pozityvistinio racionalizmo griuvėsių, kada, jo paties žodžiais tariant, susivokta, kad ,,Einšteinas ne tik fizinėje visatos sandaroje atrado reliatyvumą”. Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus.
Lietuvių kalbos rašinys (2 pus.)

Individas ir visuomenė: individo pareigos ir atsakomybė
Ištrauka iš darbo. Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui.
Lietuvių kalbos rašinys (1 pus.)

J.V. Gėtės „Faustas“: turinys ir analizė
Ištrauka iš darbo. Dar Strasburgo studentas J.V.Gėtė pradėjo rašyti „Faustą". Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas. Fausto tragedija. - Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius. Bet apie šitą pasaulio harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jis sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Viešpats pasitiki žmonėmis. Nors „žmogus tol klysta, kol žemėje gyvena ", bet „geras žmogus ir miglotuose siekimuose nujaus visad teisingą kelią". Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei artybė negali nuraminti siaudžiančios krūtinės".
Užsienio literatūros rašinys (5 pus.)

Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo “Meilė, džiazas ir velnias”
Ištrauka iš darbo. J.Grušo drama “Meilė, džiazas ir velnias” yra tragikomedija. Čia skausmas ir džiaugsmas persipynę tarpusavyje. Rašytojas gyvenimą vaizduoja sustingusį, nesivystantį, be žmogiškųjų vertybių, gėrio ir blogio sumaišytą. Pavadinimas, anot kritikų, yra tik simbolinis, tačiau, mano nuomone, jis puikiai atspindi pagrindines kūrinio mintis. Meilė simbolizuoja gėrį, kurio taip trūksta jauniesiems veikėjams, velnias – blogis, nuo kurio taip sunku pasprukti, o džiazas – tai šių jaunuolių gyvenimo būdas, jų protestas prieš suaugusiuosius. Autorius filosofuoja apie amžinus dalykus – apie gėrį, apie išsigimimo ir nužmogėjimo priežastis. J.Grušas tuometinį jaunimą, jo problemas parodė ne per vieną, o per kelis paveikslus. Pažvelgus į kiekvieno iš jų vidinį pasaulį pastebime, kad šie atsiskleidžia vis kitomis spalvomis.
Lietuvių kalbos rašinys (2 pus.)

Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje "Meilė, džiazas ir velnias"
Ištrauka iš darbo. J. Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų literatūroje. Jo kūryba išsiskiria tuo, kad yra išaugusi iš moralinių ir filosofinių gelmių, iš autoriaus pastangų pažvelgti į žmogų už kasdienybės ribų, išaiškinti jo prigimtį ir sielos vingius, pastatyti jį į kraštutines dvasinių išbandymų situacijas. Juozo Grušo devizas, kurį jis ne kartą teoriškai skelbęs, – veržtis į būties gilumą ir platumą, ieškoti žmogaus tiesos ir prigimties galimumų, atskleisti vaizduojamuose personažuose amžinas žmogaus galias. “Meilė, džiazas ir velnias” savo drastišku konfliktiškumu, tragiška minties ir jausmų įtampa iš pradžių daugelį šokiravo. Tačiau tai buvo jo kūrybos laimėjimas, iškovota moralinė teisė ir pareiga kalbėti apie gyvenimą atvirai ir tiesiai, įprasminant kovą dėl didelių ir patvarių humanistinių vertybių.
Lietuvių kalbos rašinys (3 pus.)

Jauno žmogaus pasaulis (3)
Ištrauka iš darbo. Paauglystė- tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo. Šiuolaikinio jaunimo pramogos gerokai skiriasi nuo mūsų senelių ar netgi tėvų kartos laisvalaikio praleidimo būdų. Yra daugiau laisvės ir būdų kaip ją išnaudoti. Jaunimas yra daugiau organizuotas, turi daug naujų ir originalių minčių. Rokiškio Savivaldybėje kasmet rengiami jaunimo projektų konkursai, kuriuose dalyvauja jauni žmonės norintys praturtinti Rokiškio vaikų ir jaunimo laisvalaikį. Ypač padaugėjo įvairių jaunimo savarankiškumą ugdančių klubų.
Lietuvių kalbos rašinys (5 pus.)

Jauno žmogaus pasaulis (4)
Jaunų žmonių depresija ir savižudybė. Jauno žmogaus laisvės siekis. Nesiseka meilėje. Perdėtas tėvų "rūpestigumas". Vyresnieji, nepažeiskite privačios erdvės. Laiminga, mylinti ir mylima mergina. Intymusis jauno žmogaus pasaulis. Kai tėveliai buvo mūsų amžiaus. Draugai ir priešai. Mitybos problemos. Jaunuolių tykantys pavojai.
Lietuvių kalbos rašinys (11 pus.)

Jausmo išaukštinimas romantikų kūryboje
Ištrauka iš darbo. Daugelis romantikų savo kūriniuose nemažai dėmesio skiria jausmų atskleidimui, išaukštinimui. Tai būdinga Maironio, Simono Daukanto, Adomo Mickevičiaus, Viktoro Hugo, Džordžo Bairono ir kitų autorių kūrybai. Išaukštinami tyri, kilnūs, gražūs jausmai: jautrumas, ilgesys, švelnumas, gerumas. Tačiau daugiausiai dėmesio skiriama meilei. Romantikų kūryboje egzistuoja dvi meilės rūšys. Vieną jų, meilę žmogui, aukština V.Hugo romane “Paryžiaus katedra”. Kvazimodas, Katedros varpininkas myli čigonę Esmeraldą. Tačiau jis yra labai bjaurus ir supranta, kad Esmeralda niekada negalės pajusti jam to paties. Jis aukojasi iš meilės jai. Kvazimodas stengiasi ilgai su čigone nebūti, nenorėdamas, kad jai tektų į jį žiūrėti ir bjaurėtis ar net bijoti.
Užsienio literatūros rašinys (1 pus.)

Jono Maironio-Mačiulio kūryba ir požiūris
Ištrauka iš darbo. Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili. Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį. Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių: entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę. Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha.
Lietuvių kalbos rašinys (5 pus.)